Mažumas ugdo sielą?

Klausiau trumpą ištrauką iš Roland‘o Rolheiser‘io knygos „Mažumas ugdo sielą“. Joje teigiama, kad mūsų kompleksai, nesėkmės, įvairiausi skauduliai, nusivylimai ir panašūs dalykai ugdo mūsų sielą. Iš dalies sutikčiau su šia mintimi, bet tik iš dalies. Su sąlyga, kad tie skauduliai ir tos nesėkmės nėra labai didelės ir nepakeliamos. Juk nesėkmė nesėkmei nelygi. Vienam nesėkmė yra per egzaminą gauti mažesnį įvertinimą nei tikėjosi, o kitam - artimo žmogaus netektis vaikystėje. Žemesnis balas nei buvo tikėtasi nesužlugdys asmenybės, bet artimo šeimos nario netektis paliks neišdildomus pėdsakus vaiko sieloje... Gyvenime neretam tenka patirti labai daug destruktyvaus, griaunančio ir sielą žalojančio blogio. Juk kompleksuotas, sužeistas, įvairiausio skausmo sužalotas ir sumaitotas savo sieloje žmogus negali gyventi pilnaverčio gyvenimo, negali užmegzti ir palaikyti normalių santykių su aplinkiniais. Psichologai tvirtina, kad sužeistas žmogus gali tik žeisti aplinkinius. Jei žmogus nepatyrė meilės, jis niekada nemokės mylėti... Kompleksuota, nevisavertė asmenybė dažniausiai užmezga destruktyvius santykius, tampa kokios nors priklausomybės (alkoholio, narkotikų) auka. Visuomenėje tokie žmonės dažniausiai užima pačią žemiausią padėtį. Aplinkiniai tokių žmonių vengia, nenori su jais bendrauti, ignoruoja juos. Ir apskritai kuo daugiau žmogus patiria skausmo, neteisybės, tuo labiau jis užsikietina, įsiskaudina, tampa atšiauresnis, uždaresnis. Tuomet, kaip gali „mažumai“ ugdyti sielą??.. Nebent toks žmogus savo gyvenimo kely sutiks (jei taip galima pasakyti) savo Kūrėją. Tuomet pažinęs ir patyręs atstatančią Dievo meilę, sušildytas, pagydytas ir pripildytas jos, toks žmogus turi šansų tapti visaverte mylima ir mylinčia asmenybe.