Bobų vasara

Spalio pradžioje kartu su bendradarbiais organizavome mini išvyką į
gamtą. Išvyka gavo kodinį pavadinimą "Talka". Oras pasitaikė nuostabus:
švietė saulutė, giedras dangus, šilta, žodžiu, galėjome džiaugtis
visais bobų vasaros teikiamais privalumais :) Ji vyko labai gražioje
vietoje prie Žaliųjų ežerų - regykloje arba dar kitaip vadinamoje
apžvalgos aikštelėje. Štai keletas nuotraukų, kuriose mėginau
užfiksuoti ir įamžinti šią nuostabią vietą ir tą šaunią bobų vasaros dieną. Kaip
visada nuotraukos blankiai perteikia tai, kas supo mane, bet visgi:

 Na, ir kokia išvyka be vaišių? Ragavome stirnienos šašlykus, vištų sparnelius ir labai labai gardžią medžiotojų sriubą, kuri į kadrą nepateko :)

Mažumas ugdo sielą?

Klausiau trumpą ištrauką iš Roland‘o Rolheiser‘io knygos „Mažumas ugdo sielą“. Joje teigiama, kad mūsų kompleksai, nesėkmės, įvairiausi skauduliai, nusivylimai ir panašūs dalykai ugdo mūsų sielą. Iš dalies sutikčiau su šia mintimi, bet tik iš dalies. Su sąlyga, kad tie skauduliai ir tos nesėkmės nėra labai didelės ir nepakeliamos. Juk nesėkmė nesėkmei nelygi. Vienam nesėkmė yra per egzaminą gauti mažesnį įvertinimą nei tikėjosi, o kitam - artimo žmogaus netektis vaikystėje. Žemesnis balas nei buvo tikėtasi nesužlugdys asmenybės, bet artimo šeimos nario netektis paliks neišdildomus pėdsakus vaiko sieloje... Gyvenime neretam tenka patirti labai daug destruktyvaus, griaunančio ir sielą žalojančio blogio. Juk kompleksuotas, sužeistas, įvairiausio skausmo sužalotas ir sumaitotas savo sieloje žmogus negali gyventi pilnaverčio gyvenimo, negali užmegzti ir palaikyti normalių santykių su aplinkiniais. Psichologai tvirtina, kad sužeistas žmogus gali tik žeisti aplinkinius. Jei žmogus nepatyrė meilės, jis niekada nemokės mylėti... Kompleksuota, nevisavertė asmenybė dažniausiai užmezga destruktyvius santykius, tampa kokios nors priklausomybės (alkoholio, narkotikų) auka. Visuomenėje tokie žmonės dažniausiai užima pačią žemiausią padėtį. Aplinkiniai tokių žmonių vengia, nenori su jais bendrauti, ignoruoja juos. Ir apskritai kuo daugiau žmogus patiria skausmo, neteisybės, tuo labiau jis užsikietina, įsiskaudina, tampa atšiauresnis, uždaresnis. Tuomet, kaip gali „mažumai“ ugdyti sielą??.. Nebent toks žmogus savo gyvenimo kely sutiks (jei taip galima pasakyti) savo Kūrėją. Tuomet pažinęs ir patyręs atstatančią Dievo meilę, sušildytas, pagydytas ir pripildytas jos, toks žmogus turi šansų tapti visaverte mylima ir mylinčia asmenybe.

Šventadienio mintis

"Taip, Viešpatie, Tu žinai, kad Tave myliu". Jono 21,15

 Meilė - tai, ko kiekvienas ieško, trokšta, laukia, ilgisi, apie ką svajoja. Tačiau žmonės dažnai ir nusivilia meile, nes nemoka mylėti, skirtingai ją supranta, turi skirtingų įsivaizdavimų ir lūkesčių, susijusių su meile. Vieni ją sieja su supratimu, užuojauta, šiluma, palaikymu, kiti su dovanomis, dėmesiu, pripažinimu, dar kiti su kitais dalykais. Man meilė visų pirma siejasi su Viešpačiu ir amžinu atpirkimu, kurį Jis atliko ant Golgotos kryžiaus:

"Nes Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą." Jono 3,16

Viešpaties meilė niekada neapgauna, nenuvilia, neskaudina, nežeidžia, neatstumia, neišduoda, nepalieka. Pasitikėdama tokia meile galiu tarti: "Taip, Viešpatie, Tu žinai, kad Tave myliu!".

Pyragiukas

Internete radau trupininio slyvų pyrago receptą, kuris labai patiko ir kurį panorau būtinai išsikepti. Tiesą sakant, jį atradau seniau, bet šiandien išaušo ta diena, kai nutariau įgyvendinti savo sumanymą. Virtuvėje prasikrapščiau gerą valandą, jei ne daugiau, bet rezultatas nenuvylė. Šeštadienio popietę gardžiavomės skaniu pyragu su arbatėle. Pirktos slyvos buvo gan rūgščios, bet kadangi tešloje cukraus pakako, tai jos kaip tik suteikė pyragui cinkelio :)